LIPD 20 metų istorija: sugrįžimas prie ištakų
Eglė Zubienė
Vis ieškau panašumo su medžiu
ir su savimi.
Ir pats savęs meldžiu:
mielasis,
niekam saulės neužstok!
Gyvenimas
kiekviename kitoks.
Kiekvienas-
tai ir vienas,
ir visi.
Kiekviename
buvai arba esi.
Kiekvienas-
ir kartu,
ir atskirai.
Nelaužk savęs –
man skauda,
ką darai.
Just. Marcinkevičius.
Laikas bėga neįtikėtinai greitai. Sunku patikėti, kad draugijai jau dvidešimt metų. Bet, manau, kad viskas prasidėjo gerokai anksčiau. 1974 m. Vilniaus universitetas, seniausias universitetas rytų Europoje, išleido pirmąją psichologų laidą. Kai aš 1987 m. Istorijos fakultete baigiau studijas, Lietuvos psichologai buvo puikiai žinomi visoje Tarybinių Respublikų Sąjungoje, o garsas apie psichoterapeuto Aleksandro Alekseičiko pavasarinius seminarus Vasaros gatvėje, Vilniuje, buvo apaugęs legendomis. Universitete, deja, mes mokėmės ne Zigmundo Froido, Alfredo Adlerio ar Karlo Gustavo Jungo teorijų, bet tų „buržuazinių mokslų“ kritikos. Visa laimė, kad Universiteto dėstytojai kaip tik ir buvo stipriai užkrėsti tuo „buržuaziniu virusu“ ir psichologijos katedroje tuomet sklandė pakankamai demokratiška, laisva, geranoriška, padrąsinanti ir bendradarbiaujanti dvasia. Aleksandro Alekseičiko mokymai toli gražu nebuvo adlerietiški, gal todėl, atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, aktyviausi pavasarinių seminarų dalyviai ėmė ieškoti savų kelių. Psichoanalitiškos minties šalininkai pradėjo burtis Didžiojoje gatvėje, mokytis Suomijoje, organizuoti mokymus Lietuvoje. O 1992 m., gražiame Lietuvos kurorte, kur, tikėtina, žmonės galėjo jaustis kūrybiški, laisvi ir trokštantys judėti į priekį, buvo įkurta „Darnos“ mokykla. Tai – pirmoji profesionaliosios psichologijos mokykla, įkurta privačia iniciatyva ir kurios tikslas – suaugusiųjų, vaikų bei paauglių psichologinis švietimas, mokymas ir asmenybės ugdymas; mokytojų, psichologų, psichoterapeutų, socialinių darbuotojų profesinis ruošimas ir kvalifikacijos kėlimas; sveiko gyvenimo nuostatų formavimas; tarpkultūrinio bendravimo plėtimas. Harmonijos ieškojo Rasa Bieliauskaitė, Dalia Kuzmickienė, Zenonas Streikus ir kiti. O tą misiją atlikti jiems padėjo dalyvavimas Individualiosios psichologijos tarptautinėse A. Adlerio psichologinės mokyklos vasaros stovyklose (ICASSI). Kasmetinės stovyklos įkūrėjas yra A. Adlerio mokinys ir pasekėjas R. Dreikurs. Pirma stovykla suorganizuota 1963 m. Programa buvo skirta konsultantams, psichologams, socialiniams darbuotojams, globos ir rūpybos atstovams, mokytojams, verslininkams – visiems, kurie nori suprasti save, tobulinti savo santykius. Ji buvo skirta šeimoms, vaikams ir jaunimui – visiems žmonėms, kurie neabejingi A. Adlerio ir R Dreikurso psichologinėms mintims. Padrąsinimas, bendradarbiavimas ir pagarba – baziniai A.Adlerio teiginiai, kurie įkvėpė ir kuriais ”užsikrėtė” pirmieji Lietuvos atstovai ICASSI vasaros stovyklose. Rasos Bieliauskaitės ir Zenono Streikaus asmeninės inciatyvos ir entuziazmo bei ICASSI dėstytojų dėka 1992-1996 m. Lietuvoje lankėsi ir vedė seminarus labai įtakingi ir profesionalūs ICASSI mokytojai: Ph. D. Betty Lou Bettner (JAV), Helmut Heuschen (Vokietija), Teo Joosten (Olandija), Ph. D. Eric. Mansager (JAV), Ph. D. Michal Popkin (JAV), Dipl. Psych. IAP. Ivonne Schurer (Šveicarija). 1993 m. “Darnos” mokykloje, Druskininkuose, suburta pirmoji mažoji lietuviškoji adlerietiška vasaros stovykla (MINIICASSI), kur seminarą vedė Individualiosios psichologijos klasiko Rudolfo Dreikurso dukra psichologė Ph. D. Eva Dreikurs-Ferguson. Linden iš JAV.
Psichologė Edita Briedienė, tolesnio adlerietiškos minties plitimo Lietuvoje iniciatorė, dalyvaudama Druskininkuose I. Schurer seminare “Klaidingi elgesio tikslai”, buvo sužavėta ir padrąsinta Individualiosios psichologijos idėjų poveikio jėgos. 1995 m. ji dalyvavo Maltoje vykusioje vasaros stovykloje. Šios kelionės patyrimas ir įspūdžiai buvo postūmis tolesnei Lietuvos adleriečių bendruomenės kūrimosi raidai. 1996 m. vasarą į ICASSI Anglijoje išvažiavo Rasa Bieliauskaitė, Edita Briedienė ir Eglė Zubienė. Tai – draugijos kūrimo priešistorė. „Darnos“ mokykla, dalyvavimas ICASSI ir iš JAV bei Europos šalių atvažiavę individualiosios psichologijos profesionalai yra Lietuvos individualiosios psichologijos draugijos tėvai. Prireikė penkerių metų, kol draugijos įkūrimo mintis materializavosi. Manau, kad tam turėjo įtakos ir „vyresnysis“ brolis – Z. Froido psichoanalitinės draugijos įkūrimas. Formaliai ši draugija buvo įkurta 1989 m. Jų alsavimas šalia buvo jaučiamas. Taigi, 1997 m. balandžio mėn. 8 d., Panevėžio pedagoginėje- psichologinėje tarnyboje vykusio konsultantės iš Šveicarijos Nani D. Wirth seminaro metu, įvyko steigiamasis Individualiosios psichologijos draugijos susirinkimas ir buvo įkurta LIPD. Seminaro metu gavome pirmąsias žinias apie Tėvų grupes. Smagu, kad tėvų grupės Lietuvoje jau vedamos 20 metų – lygiai tiek, kiek metų mūsų draugijai.
Pirmąja draugijos prezidente buvo išrinkta Edita Briedienė, valdybos nariais buvo Rasa Bieliauskaitė, Danutė Gailienė, Arvydas Būta ir Eglė Zubienė. Draugijoje tuo metu buvo 21 narys. Steigiamajame susirinkime vyko aršios diskusijos, buvo baugu kažką naujo pradėti, buvo abejojančių, nepasitikinčių. Buvo akimirkų, kai atrodė, kad nebus 20 žmonių, kurių reikėjo, kad būtų galima registruoti draugijos įstatus. 1997 m. birželio mėn. 20 d., Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijoje buvo įregistruota mūsų draugija. Įsakymas Nr. 175- V.
Žinia apie draugijos įkūrimą pasklido greitai ir ICASSI valdyba nusprendė, kad Tarptautinė R. Dreikurso vasaros stovykla (ICASSI) 1998 m. vyks Vilniuje. Ši padrąsinanti žinia įkvėpė ir draugija suorganizavo pirmąją vasaros stovyklą Paberžėje 1997 m. rugpjūtį. Dalyvavo 25 žmonės. Stovykloje gyvenome spartietiškai. Atsimenant tuos laikus, darosi graudu ir jie kelia nuostabą: visą maistą – šašlykus, daržoves ir kt. ruošėme su Edita mano namų virtuvėje. Visi liko sveiki ir patenkinti, nereikėjo nei karštų dušų, nei prašmatnios lovos. Higienos specialistai nesumojo mūsų patikrinti. Tikriausiai, kad būtų radę nemažai normų pažeidimų. Jau pirmoje stovykloje atsirado iki šiol esančios stovyklos taisyklės. Vasaros stovyklos ir pavasarinės konferencijos nuo pirmų įkūrimo metų tapo tradicinėmis, todėl nevarginsiu jūsų apie jas pasakodama su smulkmenomis, tik pasakysiu, kad jų formatas yra išlikęs, tik patobulintas. Vasaros stovyklų metu mes mokomės, pramogaujame ir draugaujame. Vyksta teminės grupės, paskaitos. Grupėse privalo dalyvauti visi atvykę į stovyklą. Jauniausiųjų grupėse dalyvauja trimečiai- keturmečiai, o vyriausieji dalyviai būna ir visai solidaus amžiaus – virš 70 metų. Stovykla yra šeimos stovykla, o kadangi draugija vienija visus besidominčius Adlerio individualiąja psichologija, tai ir profesine prasme į jas susirenka dailus margumynas – psichologai, mokytojai, tarnautojai, lakūnai, verslininkai, namų šeimininkės, statybininkai ir t.t. Visus žavi vakariniai stovyklų renginiai – talentų vakaras, grupių meniniai pasirodymai, aukcionas, kurio metu renkamos lėšos sekančioms stovykloms ir draugijos narių finansinei paramai, važiuojant į tarptautinius renginius.
Ketvirtojoje vasaros stovykloje entuziasčių grupelė „susapnavo“ grupinį mokymo institucijos sukūrimo sapną ir jis tapo realybe. 2000 m. vasario mėn. Individualiosios psichologijos institutas buvo įkurtas Vilniuje. Jo steigėjos – LIPD narės Rasa Barkauskienė, Erika Beržinienė, Rasa Bieliauskaitė, Edita Briedienė, Lilija Lasauskienė, Violeta Satkūnienė, Eglė Zubienė. Draugija susilaukė pirmagimio. Per 17 instituto veiklos metų 99 studentai mokėsi baziniame kurse, 162 – konsultantų programoje, 32 – psichoterapijos pagal Adlerį, 33 – Tėvų konsultantų programoje ir 1379 dalyvavo viešuose seminaruose. Konsultantai turi savo asociaciją, taigi, tikėtina, kad jau turime ir anūkų. Būtų įdomu žinoti statistiką, kiek tėvų yra lankę Tėvų grupes Lietuvoje. Jei skaičiuotume labai grubiai, galvodami, kad 100 tėvų per metus yra baigę tėvų grupę, tai nuo draugijos įkūrimo – Lietuvoje turėtų būti mažiausiai 2000 edukuotų tėvų.
Bet grįžkime atgal.
Penkerius metus vasaros stovyklas organizuodavome Paberžėje, pas Tėvą Stanislovą. Noriu pacituoti penktosios vasaros stovyklos veiklos santrauką: „Oras buvo puikus. Vakarais skambėjo dainos, degė laužas, kvepėjo keptos dešrelės. Šeštadienį muzikavimo vakarą sumaniai suorganizavo Arvydas, o šokiai užsitęsė iki paryčių. Veikė vaikų darbelių paroda. Mus sočiai maitino Martynas Šapurovas su savanoriais pagalbininkais. Šeštadienio talkoje valėme bažnyčią, adėme bažnytinius rūbus muziejuje, šveitėme senovinę spintą, kapojome malkas, tvarkėme aplinką. Sekmadienio popietę mus pasveikino atvykęs Tėvas Stanislovas. Stovykloje dalyvavo 78 žmonės (25 vaikai ir paaugliai; 53 suaugusieji). Darbas vyko šiose grupėse: Liudos Nikolajevos vaikų grupė (4-8 m.); Jūratės Laučienės Jaunesniųjų paauglių grupė (9-12 m.); Loros Šapailienės Vyresniųjų paauglių grupė (13-17 m.); Arvydo Būtos IP įvadas pradedantiesiems; Rasos Pietarienės ir Albinos Kepalaitės Psichodrama; Samuel Shuerer (Šveicarija) Šeimos konsteliacija; Ingūnos Upzarės (Latvija) Porų konsultavimas; Eglės Zubienės IP darbo vietoje. Stovykloje jautėsi darbinga, demokratiška, adlerietiška atmosfera, tačiau Paberžėje ėmė trūkti vietos, todėl 6 stovykla buvo surengta Balsių malūne. Dalyvaujančių skaičius smarkiai išaugo. 2002 m. šeštoje vasaros stovykloje dalyvavo 108 žmonės: 49 vaikai ir paaugliai ir 59 suaugusieji. Kaip rašė tuometinė spauda, „ gausiausiai paauglių grupei nepaprastai išradingai, kūrybingai, energingai ir draugingai vadovavo Viktoras Šapurovas ir Eglė Zubienė. Paskutinį vakarą visus džiugino ir šildė jaunimo parodyta originali šou programa. Jie porino istorija, šoko, dainavo, deklamavo, repavo, džiazavo, demonstravo akrobatinius ir humoristinius sugebėjimus. Vadovai bisui kartojo „Mažųjų gulbių šokį“. Laiką leidome prasmingai, kūrybingai ir lygiavertiškai. Šiuo metu stovyklose dalyvauja virš 100 žmonių. Dalyvių skaičius ribojamas. Du metus vasarojome egzotinėje Burokaraistėlėje, prie Varėnos. Šiais metais stovykla, kaip ir pernai, vyks Vepriuose, Ukmergės rajone. Jau keletą metų mūsų stovyklos blaivios. Tai liudija, kad mes gerai jaučiame laiko pulsą. Galėtume būti puikus pavyzdys, gal net etalonas šių dienų valdančiai daugumai.
1998 m. vasario mėn. suorganizavome pirmą konferenciją, jos tema – „Nūdiena individualiosios psichologijos požiūriu“, o tų pačių metų vasarą vyko tarptautinė stovykla Vilniuje (ICASSI). Jos metu R. Dreikurso dukra sutiko, kad būtų išversta ir Lietuvoje išleista jos tėvo knyga „Laimingi vaikai“. Šiuo metu jau yra baigiamas išparduoti antras šios knygos leidimas. ICASSI Vilniuje turėjo galimybę dalyvauti 40 lietuvių, nes mes gavome tarptautinės bendruomenės materialinę paramą. Pirmose pavasarinėse konferencijose būdavo skaitomi tik teoriniai pranešimai, tačiau jau ilgą laiką konferencijos formatas yra pakeistas, ir čia atsirado praktinių seminarų dalis. 2015 ir 2016 m. draugijos tradicinius renginius papildė rudeninė LIPD stovykla, kurios metu tik draugijos nariai aptaria metų rezultatus, pasidalina metodine ir praktine individualiosios psichologijos medžiaga, dalyvauja grupiniuose užsiėmimuose.
Noriu pateikti dar šiek tiek statistikos apie draugijos leidinius ir dalyvius. Nuo 2000 m. iki 2007-ųjų, buvo leidžiami žurnalai su pavasarinių konferencijų pilna medžiaga. Šį darbą pradėjo ir dirbo geroji mūsų draugijos dvasia – Lilija Lasauskienė. Ji buvo ir LIPD laikraščio leidėja, kuris buvo leidžiamas nuo 2001 metų iki 2005-ųjų, ir visi draugijos nariai jį gaudavo paštu į namus. Tai buvo Lasauskų šeimos indėlis į draugijos klestėjimą. Lilės sūnūs Domas ir Jonas buvo aktyvūs padėjėjai ir laikraščio maketuotojai. Jei sugebėjau tiksliai suskaičiuoti, tai buvo išleista apie 30 laikraščio numerių.
2001 m. buvo reikšmingas draugijos aktyvumo ir veiklų pakilimo laikas. Tuo metu draugijoje buvo 165 nariai. Jauniausiam buvo 23 m., vyriausiam – 62. Draugija turi savo elektroninį puslapį. Nuo 2001 m. tuo rūpinosi Arvydas Būta. Šiuo metu puslapis – Vaidoto Saukos galvos skausmas. Arba ne. Tų metų pavasario konferencijoje ir suvažiavime dalyvavo Vokietijos IPD administratorius ir Tarptautinės IPD sekretorius Horst Groner. Įspūdį palikome neblogą, todėl mus pakvietė dalyvauti Tarptautinės indididualiosios psichologijos asociacijos kongrese Miunchene. 2002 m. rugpjūčio mėn. 6-10 d. vyko XXII IAIP konferencija „Aš ir visuomenė – vystymasis, procesas, ir kokybė“. Ten dalyvavo 6 LIPD narės Edita Briedienė, Rūta Gaubienė, Albina Kepalaitė, Dalia Laurinavičienė, Violeta Satkūnienė, Eglė Zubienė. Generalinis IAIP sekretorius Delegatų asamblėjoje pasiūlė delegatams balsuoti dėl LIPD draugijos priėmimo į IAIP. Mūsų draugija buvo priimta vienbalsiai. Nuo 2002 m. rugpjūčio mėn. 6 d. mes esame 27-oji organizacija IAIP narė. Asociacijai priklauso institutai iš Austrijos, Kanados, Prancūzijos Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Graikijos, Vengrijos, Izraelio, Italijos, Japonijos, Liuksemburgo ir JAV. Asociacija susikūrė 1922 m. Mumis pasitiki, mums buvo suteikta garbė organizuoti tarptautinę IAIP konferenciją „Švelnumas ir agresyvumas: šių dienų iššūkis“ ir ji buvo surengta 2008 m. Vilniuje. O 2012 m. Druskininkuose vyko ICASSI vasaros stovykla. Lietuvos Individualiosios psichologijos nariai padėjo konferencijas organizuoti ir buvo aktyvūs pasaulinio judėjimo dalyviai: skaitė paskaitas, vedė seminarus.
Draugijos nariai bendradarbiauja su užsienio kolegomis. 1998-1999 m. Dr. Roy Kern ir Dr. Frank Walton su draugijos narėmis Erika Beržiniene, Lilija Lasauskiene, Virginija Dapkevičiene, Egle Zubiene vedė praktinius seminarus Baltijos šalių mokytojams, tėvams, klinikiniams psichologams, medikams. Juose dalyvavo apie 600 žmonių. 2003 m., kai kaimynai latviai įkūrė savo IP draugiją, jos vasaros stovyklose, kituose renginiuose dalyvavo ir vedė mokymus Lilija Lasauskienė, Rasa Bieliauskaitė, Eglė Zubienė, Viktoras Šapurovas ir kiti draugijos nariai. Draugijos nariai taip pat dalyvauja Pasaulio lietuvių konferencijose, Lietuvos psichologijos studentų vasaros stovyklose, VU psichologijos klubo renginiuose. Draugijos renginiuose nuolat dalyvauja užsienio svečiai. Draugijos valdyba ir nariai rūpinasi naujomis IP idėjų sklaidos galimybėmis. Šiuo metu draugiją sudaro 57 nariai.
Jau beveik pabaigai norėčiau papasakoti keistą istoriją, kurią išgirdau iš Lilijos Lasauskienės. Mūsų draugijos istoriją lydėjo mistinis sutapimas. Adleris vokiškai reiškia ERELIS. Pirmųjų penkių draugijos prezidenčių vardai ir pavardės kaip tik tokį žodį ir sudaro. Pagalvok tiktai! Edita, Rasa, Eglė, Lilija, Ieva. Kaži, kokį žodį sudėsime iš sekančių prezidentų vardų ir/ar pavardžių pirmųjų raidžių? Rasa Bieliauskaitė, Aušra Trimonytė, Viktoras Šapurovas.
O pabaigai noriu paskaityti Marshall Booker iš Sietlo laišką Lilijai Lasauskienei, atsiųstą 2001 m.
Aš esu dėkingas
..už netvarką po vakarėlio, nes tai reiškia, kad aš turiu draugų;
..už apmokėtas sąskaitas, nes tai reiškia, kad aš turiu darbą;
..už rūbus, kurie man tampa ankštoki, nes tai reiškia, kad aš turiu pakankamai valgyti;
..už pievelę, kurią reikia nušienauti, už langus, kuruos reikia išvalyti, už nutekamuosius vamzdžius, kuriuos reikia remontuoti, nes tai reiškia, kad aš turiu namus;
..už mašinų aikštelėje surastą pačią tolimiausią vietelę, nes tai reiškia, kad aš galėsiu pasivaikščioti;
.. už visus nusiskundimus mūsų valstybe, nes tai reiškia, kad aš turiu žodžio laisvę;
.. už didžiulę šildymo sąskaitą, nes tai reiškia, kad aš šiltai gyvenu;
.. už triukšmą, kuris mane ryte pažadina, nes tai reiškia, kad aš esu gyvas;
.. už skalbinių krūvas, kurias reikia lyginti, nes tai reiškia, kad su manimi gyvena mano artimieji;
..už vakarop pavargusią galvą ir raumenis, nes tai reiškia, kad aš gerai padirbėjau;
..labiausiai už tai, kad turiu draugų, tokių, kaip Jūs. Ačiū, kad esate mano gyvenimo dalimi.