Lietuvos individualiosios psichologijos draugija

Heidrun Schumitz. Į resursus orientuotas sapnų aiškinimas (ROT)

Nuotolinė paskaita: Į resursus orientuotas sapnų aiškinimas (ROT)

Individualiosios psichologijos nuotolinė konferencija, Vilnius, 2021-03-27

Dipl.psichologė Heidrun Schumitz

 

  • PASISVEIKINIMAS

Gerbiami ponios ir ponai, nuoširdžiai sveikinuosi su jumis šioje paskaitoje apie į resursus orientuotą sapnų aiškinimą. Už kvietimą norėčiau padėkoti Rasai Bieliauskaitei ( Alfredo Adlerio institutas Vilniuje) ir Lietuvos individualiosios psichologijos draugijos prezidentui dr. Viktorui Šapurovui; su  abiem jau kelerius metus  vaisingai bendradarbiaujam. Taip pat labai džiaugiuosi Linos Ramanauskaitės vertimu, su ja taip pat jau daug ir gerai dirbome kartu.

Į resursus orientuoto sapnų aiškinimo santrumpa yra ROT . Žodis „rot“ vokiečių kalboje reiškia raudoną spalvą – raudona yra signalo spalva. Ši konotacija man patinka ir kaip į resursus orientuoto sapnų aiškinimo simbolis, nes sapnai gelminės psichologijos požiūriu atlieka raginančią signalo funkciją: jie nori atkreipti mūsų dėmesį  į reikšmingus psichikos judesius .

Sapnai mums, žmonėms, visada buvo svarbūs. Kiekvienoje kultūroje jie buvo naudojami kaip padedantys gyventi pranešimai iš nakties tamsumos,. „Tamsa“ yra pasąmonės metafora, nes pasąmonės neįmanoma tiesiogiai apibūdinti ar apibrėžti,  galima tik numanyti. Sąvoka „metafora“ kilusi iš graikų kalbos ir reiškia „perkėlimas“. Vokiečių kalboje metaforų pavyzdžiais galėtų būti daiktavardžiai , pvz., Baumkrone (medžio vainikas, pažodžiui verčiant būtų „medžio karūna“ vert.past.), būdvardžiai, pvz., graue Theorie ( labai abstrakti, nepritaikoma  teorija, pažodžiui verčiant būtų  „pilka“ teorija, vert.past), veiksmažodžiai, pvz., die Bäume schlagen aus (medžiai išsprogsta) arba posakiai, pvz., aus allen Wolken fallen (išgyventi  labai didelį nusivylimą, pažodžiui verčiant  būtų „kristi iš visų debesų“, vert.past.). Sąmonė ir pasąmonė turi optines metaforas „tamsa ir šviesa“,  „šešėlis ir šviesa“. Dar vieną metaforą matome sąvokoje „gelminė psichologija“. „Gelmė“ kaip pasąmonės sinonimas yra erdvinė metafora.

  • PASĄMONĖ

Sąvoka „nesąmoningumas“ pirmą kartą pasirodė apie 1800 metus kaip priešinga sąvokai „sąmonė“. Nuo 1720 m. švietimo epochoje (1650–1800) ji turėjo tapatumą formuojančią reikšmę. Po to didelę reikšmę nesąmoningumas įgavo kitoje, romantizmo (1795–1848), epochoje. 

Didžiulis Sigmundo Freudo  nuopelnas yra moksliškai pagrįstas pasąmonės atskleidimas terapiniam psichinių  ir psichosomatinių ligų gydymui. Freudo knygos „Die Traumdeutung“ („Sapnų aiškinimas“) pasirodymu 1900 metais prasidėjo gelminės psichologijos ir psichoanalizės istorija. Sapnų aiškinimą Freudas laikė „via regia“ ,  pasąmonės supratimo „karališku keliu“. Analitinėje terapijoje gydymas vyksta per supratimą ir buvimą suprastu. Taigi Alfredas Adleris pasąmonę dar vadino „nesuprasta“.

Freudu remiasi ir „dinamiškos pasąmonės“ samprata : infantilūs libidiniai malonumo troškimai yra nesuderinami su Ego ir todėl turi būti išstumti; su troškimais susiję afektai taip pat yra išstumiami. Tačiau kadangi afektai turi stiprią jėgą, „ten apačioje“ pasąmonėje jie nebūna ramiai. Pakitusia forma jie skinasi kelią per kūną, sielą ir protą  sukeldami psichinę ar fizinę kančią.

Jau pradedant Alfredo Adlerio individualiąja psichologija psichoanalizė atitrūksta nuo grynos troškimų teorijos link tarpasmeninės dinamikos esminės svarbos. Pripažinta- visiškai pritariant religijos filosofui Martinui Buberiui (1878–1965) – „Aš atranda save Tavyje“  ir „Visas realus gyvenimas yra susitikimas“. Buvo patvirtinta, kad mūsų psichinis gyvenimas nuo pat gyvenimo pradžios juda ir susidėlioja socialiniuose santykiuose. Alfredas Adleris, kaip ir šiuolaikiniai kūdikių tyrimai, adekvatų švelnumo ir bendruomeniškumo poreikių tenkinimą laikė pamatine psichinės sveikatos sąlyga , o valdžios siekimą – šiuolaikine prasmesavęs įgalinimą ir efektyvumą –  vystymosi motyvacija. Savasties psichologija, pasak Kohuto, pasąmonėje visų pirma mato nepatenkintus „savasties objektų poreikius“, tai yra poreikius, kurių negalėjo tinkamai patenkinti pirminiai globėjai. 

Psichoanalizės posūkis į intersubjektyvias koncepcijas paskatino „sukurti naują  psichinio ir socialinio, savęs ir kito sintezės rūšį“ (Gödde, p. 23f). Peteris Fonagy (g. 1952 m.) tyrinėja ir kalba apie mentalizacijos vystymąsi. Šioji psichikos teorijos ( angl.theory of mind, vert.past.) tyrimus- savęs suvokimo pasaulyje raidą – susieja su prieraišumo teorija ir psichoanalize. Tuo pačiu Fonagy tyrinėja ne tik šeimos, bet ir socialinėje-kultūrinėje aplinkoje (pvz., Afrikoje), kurią jis vadina „multiadine“, modifikuotą iš „diad“ ir „triad“ sąvokų, reiškiančių dviejų ir trijų krypčių santykius (informacija iš asmeninio pokalbio 2018/2011). Neopsichoanalizėje vyrauja sutarimas, kad pasąmonė yra „intersubjektyvi pasąmonė“.    

 Atliekant kūdikių ir atminties tyrimus, išskiriamos dvi atminties formos. Mūsų patirtis nuo įsčių iki 18-ojo gyvenimo mėnesio kaupiama kaip afektinė, emocinė, fiziologinė jaudulio būsena ir „prisimenama“ somatinių-afektinių būsenų pavidalu. Tai yra implicitinė, ikikalbinė atmintis, patyrimo būdas, „Kaip“.  Nuo 18-ojo gyvenimo mėnesio vystosi eksplicitinė, kalbinė-sąvokinė atmintis, „Kas“. Taip dinamines pasąmonės dalis papildė terminas „implicitinė pasąmonė“.  Atliekant smegenų tyrimus buvo nustatyta, kad sapnuojant vyksta  panašūs neurofiziologiniai procesai kaip ir mokantis. Sapnuojant aktyvuojamos abi atminties formos.                                                                                                                                                         Horst Buchholz ir Günther Gödde (du šiuolaikiniai vokiečių psichoanalitikai)  vertikaliajam modeliui (aukštai-giliai / viršuje-apačioje sąmonėje ir pasąmonėje) priešpastato  horizontalų , socialinį- interaktyvų pasąmonės modelį, „kuris  horizontalia kryptimi atsiskleidžia socialinius santykius su kitu “. Šie gelminės psichologijos mokslininkai vadina tai „rezonansine pasąmone“. Tokiu būdu psichoanalizė tarnauja atskleisti ne tai, kas yra išstumta, bet „(atskleisti) tai, kas iš santykių proceso turi būti pašalinta“. Pasąmonė kaip „intersubjektyvus laukas“ taip pat yra erdvinė metafora (atitinka Winnicotto „tarpinę erdvę“) (Gödde, p. 37). Pasąmoninė dinamika atsiskleidžia kiekviename santykyje, taip pat ir terapiniame, ir gali būti suprasta vadinamuosiuose perkėlimo ir kontraperkėlimo procesuose. „Terapijoje sąveikauja eksplicitinis kalbos turinys ir implicitiniai veido išraiškos, gestų, intonacijos, prozodijos (sakinio melodijos) modusai …“ (pv., tyrime apie psichoterapijos poveikį dažnai buvo prisimintas malonus terapeuto rankos paspaudimas) .  Gödde taip pat akcentuoja kūrybišką pasąmonę kaip „kūrybišką polemiką su gyvenimu“ (Gödde p. 64). Alfred Adler  pabrėžia gyvenimo stiliaus formavimo kūrybinę jėgą (žr.toliau). Kūrybinę sapnavimo jėgą savo sapnų aiškinime išsamiai aprašo C. G. Jung. Galbūt jūs taip pat esate patyrę, kai pabudus ryte jūsų sąmonėje staiga atsiranda problemos,  kuri prieš tai jus intensyviai jaudino, sprendimas.

  • SAPNAVIMO DINAMIKA

Pradedant Freudu  vis dar galioja Adlerio ir visų analitikų(-ių)  akivaizdaus sapno turinio ir latentinės sapno minties atskyrimas. 

Kaip jau minėta, Freudas atrado, kad psichinių jėgų dinamikoje tarp aplinkos reikalavimų ir  slaptų asmeninių troškimų  uždrausti  troškimai yra išgyvenami kaip puolimas prieš Ego. Todėl jie turi būti atmesti ir nustumti į pasąmonę. Šis procesas vadinamas „gynybos mechanizmais“. Remdamasis savo libido teorija, Freudas latentinėje sapno mintyje visada matė atmestus infantilius seksualinius troškimus. Jis sapno darbą suprato kaip malonumo gavimą  ir diskomforto išvengimą. Sapnuotojui labai palengvėja nesąmoningai  sapne išpildžius norą; Freudas sapną mato kaip miego sargą. Vėlesni psichoanalitikai sapnus aiškina visų konfliktiškų ir todėl išgyvenamų  grėsmingais norų, jausmų, fantazijų ar impulsų  prasme.

Vidiniame psichiniame  „sapno darbe“ ypač svarbūs yra du gynybos mechanizmai: 

  1. Perstūmimas: tai per simbolizavimą reikšmingo elemento nukreipimas  į  nereikšmingą. Michaelas Ermannas pirmiausia pabrėžia gynybą nuo savo agresijos ir gėdos jausmo baimės. Agresyvūs impulsai perkeliami nuo asmens, ant kurio sapnuotojas (-ja)  iš tikrųjų pyksta,  į kitą,  santykiui nepavojingą asmenį (ar gyvūną / objektą) . Tačiau perstūmimas  gali vykti ir kūne, nuo vieno organo- Freudas dėl savo orientacijos į seksualumą visų pirma matė lytinius organus – į kitą. Tokiu būdu prieinam prie simbolizavimo, kuris sapno darbe yra pagrindinis procesas . Tarp sąmonės ir pasąmonės budi „cenzorius“ arba „sargas“, kuris  pavojingus psichikos judesius atriboja ir užkoduoja, ir tik tokiu būdu  simboline forma leidžia jiems pasirodyti sąmonėje, sapno prisiminime. Simbolizavimas kilęs iš graikų kalbos, Sym = kartu, ballein = mesti. Todėl simbolizavimas reiškia „ sumesta kartu “. Anot Ermanno, sapno įvykyje yra 3 cenzoriai: pirmasis saugo sapno scenos arba istorijos sukūrimą. Antrasis saugo sapnuotojo atsiminimą, trečias – sapno papasakojimą terapeutui (-ei). (Tai yra viena iš priežasčių, kodėl visada kviečiu sapnuotoją papasakoti sapną du kartus. Dažniausiai sapnuotojas (-ja) antrą kartą papasakoja naujų papildomų aspektų!). 
  2. Sutirštinimas: simbolizuojant be perstūmimo labai aktyvus yra antrasis gynybos mechanizmas – sutirštinimas. Stirštinimas lemia motyvų daugiaprasmiškumą. Pvz., rožė sapne gali atstovauti įvairiems psichikos judesiams, tokiems kaip meilės / nepasiekiamos meilės jausmui ir tuo pačiu  santykio su vienu ar keletu žmonių jausmui. Dažnai sapne pasirodo „mišrūs asmenys“ – sapno figūra, turinti skirtingiems sapnuotojui (-jai) reikšmingiems žmonėms būdingų bruožų . Sutirštinimas  gali pasinaudoti ir metaforos forma. Freudas savo libido teorijoje pailgus daiktus mėgo traktuoti kaip varpos simbolius, o talpas – kaip makšties simbolius.

Pradedant Freudu latentinė sapno mintis apie atskiras sapno detales atskleidžiama pasitelkiant laisvų sapnuotojo(-jos) asociacijų techniką.

Karlas Gustavas Jungas taip pat intensyviai užsiėmė sapnų aiškinimu. Jis sutinka su Alfredu Adleriu, kad psichikos gyvenimas yra nukreiptas į finališkumą. Jungas sapnus suprato kaip simbolinį aktualios savasties būsenos vaizdą. Pagrindinė C.G.Jungo analitinės terapijos idėja yra individuacijos samprata, t. y. visą gyvenimą trunkantis tapsmas savimi („Tapk tuo, kuo esi“). Pasak Jungo, sapnas nurodo neišgyvenamas asmenybės puses ir parodo galimus aktualaus konflikto sprendimus savasties vystymosi labui. Tuo jis pabrėžia prospektyvinius sapno motyvus.  Jungas orientuojasi į akivaizdžią (manifestinę) sapno istoriją ir mato ten esančių simbolių daugiaprasmiškumą. Aiškindamas sapnus jis naudoja amplifikacijos  techniką, reiškiačią išplėtimą. Aiškindamas sapno elementą, Jungas išplečia sapno perspektyvą nuo individualaus psichikos judesio  iki viršindividualaus kultūros, religijos ar meno simbolio ar simbolinės figūros , tokios kaip, pavyzdžiui, pasakos veikėjas, mitologinis herojus ar religinė dievybė. Čia sudalyvauja archetipų galios, pvz.,  senas išminčius, didžioji motina, dieviškasis kūdikis.                                                                                                               Jungu  remiasi  ir  į kiekvieną gelminės psichologijos sapno aiškinimą patekęs objekto ir subjekto lygmens nagrinėjmas . ROT tai vadinama santykių lygmeniu ir lygmeniu.  Santykių lygmenyje sapnuojamas (-ma) Aš  reprezentuoja sapnuotoją, o pasirodantys personažai- susijusius asmenis. Kuo toliau einame į pasąmonę, tuo labiau galime atptikti, kad kiekviena figūra, net kiekviena sapno detalė reprezentuoja sapnuotoją . Sapnuojant vyksta atitikimo- matching- (iš atminties tyrimų) procesas: „reikšmingi dienos įvykiai  uždedami  ant panašių praeities įvykių … sapnas vaizduoja vienas ant kito uždėtų vaizdų seriją “ (Martens, p.82f). Tokiu būdu  vyksta Informacijos apdorojimas, siekiant kūrybiškų sprendimų ir problemų įveikimo (Ermann, p. 81).                                                                                                                                                                                       Nuo praėjusio amžiaus antrosios pusės „dauguma sapno tyrinėtojų pirmiausia pabrėžia sapno funkciją spręsti problemas “ (Mertens, p. 67). Sapnas „yra bandymas iš naujo apibrėžti santykius su kitais žmonėmis vertinant iš šiandienos į rytojų. Dažnai jis yra tik seno nesėkmingo dialogo (regreso) pakartojimas, tačiau kartais tai jau naujų, geresnių santykių pradžia (progresas) “ (Schmidt, p. 60).

Afredo Adlerio sukurta individualioji psichologija savo teleologine, į (fiktyvų) tikslą nukreipta ir  socialine orientacija stipriai įtakojo neopsichoanalizę. Adleris sapnus, kaip ir kitus gyvenimo judesius, matė kaip  individualaus žmogaus gyvenimo stiliaus išraišką bejėgiškumo ir nepilnavertiškumo įveikimo dinamikoje „būtiniems galėti- norėti“ (K.-H. Witte, Eife, 2019, p. 16). Pasak Rainerio Schmidto, gyvenimo stilių (labai sutrumpintai) galima apibrėžti kaip „nuomonės apie save, kitus ir tikslą formavimą“ (Schmidt, 2005). „Tikslas nusidriekia kaip raudona gija, kaip menininko kūrybos savitumas per visus jo išraiškos fenomenus ir simptomus“ (Adler, 1930, cituojama iš Eife, p. 14). Tikslingumas, prasmingumas reiškia finališkumą.                                                                                                               Gisela Eife finališkumą laiko svarbiausiu individualiosios psichologijos ypatumu. Adleris kiekvieną gyvenimo judesį, įskaitant sapnus, laiko nukreiptais į  trūkumo būsenos įveikimą, kuris gali pavykti arba žlugti . Be to, Eife akcentuoja pagrindinę žmogaus psichinę dinamiką, dvigubą dinamiką. Pasak Adlerio, žmonės visada yra siekio kompensuoti trūkumą dinamikoje ir  bendruomenės, bendruomeniškumo jausmo siekyje. Čia draugišką buvimą su savimi  Eife supranta kaip „bendruomeniškumo  jausmą su savimi “ (Eife, 2016, p. 150). Pasak Adlerio, dviguba dinamika gali būti stebima kiekviename gyvenimo pasireiškime, įskaitant sapnus.  Ji remiasi  gyvybine jėga, kūrybine jėga (Eife, 2016, p. 147). Kūrybinė jėga yra dar viena svarbi sąvoka sapnų supratimui pagal individualiąją  psichologiją.  Ji nurodo žmonių savigydos tendenciją    ir  yra kompensacijos proceso pagrindas, kuriame, pasak Eifės, atsiskleidžia „viltingas,  gyvenimą teigiantis  žmogaus įvaizdis“ (Eife, 2019, p. 18). Raineris Schmidtas perima gydomąjį sapno aspektą: „Sapnas yra kūrybiškas žmogaus bandymas įveikti įtampą tarp savo fikcijos ir patirtos tikrovės, kitaip tariant, sapnas yra bandymas miego metu įveikti  žmogaus susvetimėjimą“ ( Schmidt, p. 107). Tokiu būdu sapnas yra bandymas integruotis, bandymas sujungti atskirtas savasties  dalis. Toliau  Schmidtas: „…,  kad sapno esminė prasmė  slypi afekto formavime, tai yra kūrybiniame naujos afektinės-kognityvinės nuostatos darbe,  įveikiant   mūsų gyvenimo iššūkius judant iš vienos dienos  į kitą “(Schmidt, P.79). Šis požiūris sutampa su Wolfgango Martenso  požiūriu: „šia prasme sapnavimas  – tiksliau sakant, nakties sapnų suvokimas, susimąstymas  apie juos  ir to, kas suvokta, pavertimas atitinkamais veiksmais  – rodo ir psichikos savigydos  tendenciją“. (Mertens, p. 71). Sapnavimas, pasak Schmidto, padeda „praplėsti suvokimą, pertvarkyti, integruoti atskirtus jausmus ir  naujai susitaikyti  su internalizuotais vaikystės vaizdais“ (Schmidt, p. 56).

 

Teorijos santrauka: sapnų  prieigos lygmenys                                                                                                       (pagal Maria Steiner-Fahrni, 2019)

 

  1.  Žinių ir aiškinimų lygmuo: individualioji  psichologija + psichoanalizė + kūno psichoterapija + atminties tyrimai + kūdikių tyrimai + prieraišumo tyrimai + mentalizacijos tyrimai
  2. Terapinio  santykio  lygmuo: perkėlimas ir kontraperkėlimas
  3.  Pasąmoninio lauko lygmuo: asmeninis + šeiminis-sisteminis + kultūrinis + archetipinis // dinaminis + implicitinis + intersubjektyvus- rezonansinis.

 

  1. 4Į RESURSUS ORIENTUOTAS  SAPNŲ AIŠKINIMAS (ROT) 

 

„Pabrėžiama, kad praktikuojančiam analitikui neišvengiamai reikia įvairias sapnų teorijas, kurios buvo sukurtos nuo Freudo sapnų aiškinimo, paversti asmeniniu darbo modeliu“ (Zwiebel, p. 163).  „Šiandien mes žinome, kad gyvenimas vyksta kaip nuolatinė švytuoklė tarp skirtingų struktūrinių lygių. Šis žinojimas padeda psichoterapeutui atpažinti progresyvias ir regresyvias savo pacientų dinamikas, laikytis jų  ir atitinkamai parinkti gydymo strategiją“ (Ermann, p. 87 )                                                                                       „Orientacija į resursus ir jų aktyvinimas yra pripažinti svarbiais psichoterapijos veiksniais…“ (Von Wachter / Hendrischke, p. 13) 

ROT perima Adlerio finališkumo ir kūrybinės jėgos sampratą bei padrąsinimo akcentavimą  psichoterapijoje. Visus šiuos aspektus pabrėžia ir šiuolaikinė psichoanalizė: „Šiandien sapnas laikomas ‚ypatinga nesąmoningo mąstymo  forma‘  , (mąstymo),ieškančio problemų sprendimo, padedančio perdirbti konfliktus, kuriančio naujas idėjas ir skatinančio psichinį  augimą “.  (Bohleber in Gödde, p. 64).  Kam gi pasitarnauja šis naujos sapnų aiškinimo idėjos kūrimas, kurios elementai-  subjekto- objekto lygmuo bei finališkumas- buvo, kaip minėta aukščiau, gerai žinomi pradedant Freudu, Jungu ir Adleriu?  Gydymo praktika, literatūra, psichoanalizės ir analitinės individualiosios psichologijos mokymai rodo, kad nepaisant šių žinių, mokslo ir gydymo svorio centras vis dar glūdi nesąmoningų konfliktų nagrinėjime ir perdirbime!                                                                                 

 Pirmą kartą ROT užrašiau 2014 m., tuo metu jį dar vadinau „Struktūrinis sapnų aiškinimas“ (STD).  Baiminausi, kad orientacija į resursus analitinėje ir individualiosios psichologijos bendruomenėje susidurs su abejonėmis ir atmetimu: ar orientacija į resursus dar yra „analitinė „? Gydantis ROT poveikis pacientams ir  mano seminaro bei paskaitos dalyvių AAI Miunchene ir AAI Vilniuje teigiamas įvertinimas  padrąsino mane gilinti orientaciją į resursus  ir pritaikyti ją ne tik  konsultavime  bei gelmine psichologija pagrįstoje terapijoje, bet ir analitinėje terapijoje. Padrąsinimą dar radau ir literatūroje (von Wachter & Hendrischke: Das Ressourcenbuch). Padrąsinimas yra svarbus ROT elementas ir susieja mus su individualiosios psichologijos šaknimis, su Alfredu Adleriu.                             Šiandien aš tikrai ROT matau kaip šiuolaikinę analitinę individualiąją psichologiją. Nes jis nesąmoningų konfliktų dinamikos supratimui ir perdirbimui papildomai supras ir apdoros mūsų kūrybinio potencialo  nesąmoningą dinamiką.                                                                                  ROT ypatumas yra atrasti sapne resursų .  Iš to seka nuoroda kitam žingsniui link brandesnio gyvenimo.  Kitas žingsnis,pv., gali būti psichinis brendimo procesas, atskirtos agresijos integracija, baimių įveikimas arba tvirtesnis psichinis stabilumas. Kitas žingsnis gali pasirodyti  ir svarbaus ryšio vystymesi arba kaip konkretus apsisprendimas, nauja veikla, naujas elgesys.                                                                                                                               ROT jokiu būdu nepakeis darbo su nesąmoningais konfliktais, tačiau labiau jį papildys.  ROT taikymą aš matau kaip dialektinį regresijos ir progreso judėjimą.  Toliau pateiktas atvejo pavyzdys rodo, kad šiame darbe nėra nepaisoma paciento (-ės) sunkumų.  Poreikis nori ir turi būti empatiškai pajaustas ir suprastas.  Visgi „čia ir dabar“ gyvenimas gali tęstis gerai,  ir tam mums reikia padrąsinimo.  Nes nepaisant visų sunkumų galime vėl rasti vilties ir džiaugsmo.

 

Kalbant apie finališkumą, sapnuotojo  (-jos) ir terapeuto žvilgsnis nukreipiamas nuo patologijos ir patogenezės ir sutelkiamas  į prasmingumą,  egzistencinę dimensiją.  Atrandami nauji stiprybės šaltiniai. 

 

 RESURSAI:

Jau sapno prisiminimas yra resursas (sugebėjimas simbolizuoti).                                 

  Resursus galima rasti:                                                                                                             

  – sapno scenos ar istorijos dalyje, vaizde ar simbolyje                                        

  – asociacijoje,   

  – sapno struktūravimo  būde, sapno istorijos sudėliojime                                                       

  – būde, kaip sapnuotojas (-ja) papasakoja sapną ( kūno poza, balsas, veido išraiškos , gestai, kūno jausmas)                                                                                                            

  – terapeuto (-ės) / konsultanto (-ės) atsake (kontraperkėlime)                               

  – aiškinime                                                                                                                             

  – atsibudimo iš sapno momente.  

 

Resursai  įsuka teigiamą poveikio ratą: jie susideda iš stipriųjų Ego pusių ir jie stiprina Ego.  Resursas yra kiekviename sapne.  Mes tiesiog turime jį atrasti.  Resursas yra stiprybė arba jėgos šaltinis.  

 

Apie terapeuto (-ės) ar konsultanto (-ės)  poziciją taikant ROT  

 

Ar yra sapnų aiškintojų?  Ne!  

ROT yra, kaip ir Schmidto sapnų aiškinimas,  bendras kūrybinis procesas; jis vyksta abipusiai įkvepiančiame dialoge (plg. Schmidtas, p. 66 ff). 

 

Aš sutinku su Michaelu Ermannu, kuris „sapnus aiškinančio psichoterapeuto užduotimi (mato) nesąmoningų sapnuotojo fantazijų surinkimą, jų prasmės išaiškinimą…“. Remdamasis Wilfriedu Bionu, Ermannas tai supranta kaip containing ir reverie ( iš pranc.k. svajojimas, vert.past.) procesą, tai reiškia sapno kontempliavimą, „savotišką užsisvajojusį dienos sapną“. Čia tinka garsi Donaldo Meltzerio citata „Listening to your dream, I had a dream“.- „ Aš taip sakant sapnuoju apie tave, tu savo pasąmone palieti mano pasąmonę“ (Ermann, 2014, p. 61). 

 

Taip pat aš sutinku su Morgenthalerio požiūriu: „Sapno papasakojimas analizės susitikime pirmiausia yra analizanto dovana analitikui, procesas, paveikiantis juos abu. Analitikas turi gebėti  emociškai įsitraukti į šią dovaną ir tuo pačiu galėti leisti iš pradžių nesuprasti, kas ten vyksta “(Morgenthaler, 1990, p. 13).

 

KOMPASAS:   

  

Kompasas yra ROT įrankis, darbo modelis.  Sapnų aiškinimo procese žvilgsnis į kompasą turėtų padėti kartu su sapnuotoju (-ja) atrasti kitą gyvenimo žingsnį ir skatinti jo vystymąsi. 

 

 Vidurio taškas

Čia ir dabar.  Čia randame tiek aktualų konfliktą, tiek kūrybinę jėgą.  

 

Abi ašys

Vertikalioji ašis

Santykių lygmuo: pats sapnuojantysis sapne yra Aš dalis, esanti arčiausiai sąmonės.  Pasirodantys asmenys nurodo svarbius dalykus mūsų santykiuose.  Santykių lygmenyje taip pat randame, pvz., ankstyvų santykių patirties įspūdžius, savasties objektų reprezentacijas, prieraišumo stilių; objekto suvokimą, emocijas dabartiniuose santykiuose, lūkesčius kitų atžvilgiu, santykių pobūdį, kaip, pvz., artumo, distancijos ir poreikių reguliavimas, komunikacija.  

Aš lygmuo parodo, pvz., asmenybės struktūrą, gyvenimo stilių, psichodinamiką, gynybos mechanizmus, poreikius, kūną, savęs suvokimą, kontrolę, vystymąsi,  ego idealą ir šešėlį, „dalis“ (ego- states). „Kiekvienas sapno elementas atspindi patį sapnuotoją“ (Schmidt, p. 97).

 Sapnai yra DVD iš pasąmonės. Sapnuotojai tuo pačiu yra scenarijaus autoriai (-ės), režisieriai (-ės), operatoriai (-ės) , atskiri aktoriai (-ės) ir bet koks kitas fenomenas sapne. 

 

Horizontalioji  ašis

Laiko ašis: kairėje einama į praeitį. Sapnuotojui (-jai) įsijungia įvykiai iš praeities. Pirmiausia galime patyrinėti prieš tai buvusią dieną. Tada ateina ankstyvesnės asociacijos ir įvyksta regresija. Mes paliečiame arba aktualizuojame nesąmoningus konfliktus. Dešinėje mes žvelgiame į ateitį. Čia mums reikalinga prieiga prie resursų. Randame resursą kitam sapnuotojo žingsniui į gerą gyvenimą.

 

Galutinis darbo su resursu sudėliojimas drąsina  sapnuotoją  ir skatina savęs įgalinimą, tokiu būdu ir ego stabilizavimą.

  

Kompasas pasitarnauja ir  

  • Sapnuotojo (-jos) psichodinamikos / gyvenimo stiliaus, aktualių nesąmoningų gyvenimo įveikų, aktualios perkėlimo ir kontraperkėlimo dinamikos diagnostiniam vertinimui 
  • taip pat  psichoterapijos ar konsultavimo įgyvendinimui.

 Kompasas padeda įgyvendinti indikaciją ir terapiją, įvertinti terapijos pažangą ir priimti sprendimą dėl dabartinių intervencijų. Jo pagalba sapnuotojas(-ja) ir terapeutas (-ė) terapinėje erdvėje gali orientuotis regresijos arba progreso link.  Galima nuspręsti, ar šiuo momentu turėtų būti skatinama regresija suaktyvinant (reaktualizuojant) nesąmoningus konfliktus, ar regresija turėtų būti ribojama ir skatinama progresija.  Gelmine psichologija pagrįstoje terapijoje arba konsultuojant, regresija visada turėtų būti ribojama. Analitinėje terapijoje regresija yra ribojama, pvz.,  kai pacientai sapną papasakoja per pirmąjį susitikimą (inicialinis sapnas), per paskutinį susitikimą prieš terapijos pertrauką arba jei psichoterapija vyksta su žmonėmis, turinčiais mažiau integruotą asmenybės struktūros lygį ar turinčiais trauminį sutrikimą.  

 

Kompaso modelis turėtų padėti orientuotis sapno daugiasluoksniškume. Dėmesingai žiūrint ir klausantis  pokalbyje su sapnuotoju (-ja), palaipsniui ar visiškai staiga  iš sapno daugiasluoksniškumo, iš intersubjektyvios erdvės, iš kūrybinės jėgos gausos gali iškilti kažkas naujo. Pagal Danielį Stern tai yra „now moment“ išgyvenimas. 

 Resursas yra lobis, kurį terapeutas (-tė) kartu su sapnuotoju (-ja)gali atrasti ir iškelti .  Sapnuotojas (-ja) turi padaryti šį lobį savu, tvariu, prisidedančiu prie gyvenimo pokyčių. Sapne atrastas resursas remiasi subjektyviu  sapnuotojo (-jos) gyvenimo stiliumi ir pasirodo terapinio pokalbio rezonansinėje erdvėje (bendros naudingos nuorodos apie resursus žr. von Wachter & Hendrischke).  Resurso atradimas, mano manymu, yra  „moment of meeting“ rezultatas. Pasak Sterno „susitikimo momentas“: „Tą akimirką turi įvykti kažkas afektyvaus ir dalyvių pasidalinta, tam kad galėtų įvykti implicitiškai užpildyto intersubjektyvaus  lauko pasikeitimas.  Ši emociškai išgyventa istorija yra ne tik artikuliuojama, bet ir fiziškai, emociškai bei implicitiškai padalijama „(Stern, p. 17). 

Per resursus sapnuotojai įveikia savo bejėgiškumą ir tariamą pasidavimą sapno įvykiui, pasąmonei. Sapnuotojas (-ja) pajaučia savęs įgalinimą, savęs supratimą; vyksta „judėjimas nuo minuso link pliuso „(Alfredas Adleris). 

 

Žvilgsnis į resursus turi būti išmoktas ir praktikuojamas stebint ir patiriant. Jis nenukrypsta į juos pats savaime!  

 

Alfredas Adleris: „Žmogus yra ir menininkas, ir meno kūrinys.“

  ATVEJO  PRISTATYMAS

 

 Norėčiau pademonstruoti jums ROT aktualiu sapnu iš savo praktikos. Ponas M., pacientas vyras netoli 60-ties.  Diagnozės: vidutinio sunkumo depresijos epizodas (F32.1), panikos sutrikimas (F40.0),  persivalgymas (F50.4).  17-oje gelmine psichologija pagrįstos psichoterapijos sesijoje, ponas M. praneša, kad jis sapnavo košmarą: 

Mes su žmona esame bute, mūsų bute. Suskamba durų skambutis, pažiūriu pro akutę, bet nieko nematau, nes laiptinėje tamsu.  Vėl suskamba.  Aš noriu grįžti į svetainę, bet mano žmona iš smalsumo praveria duris.  Iš lauko tuojau pat įsiveržia aukštas, tamsus vyras ir pargriauna mano žmoną. Aš noriu apsaugoti savo žmoną, metuosi tarp jų, užgulu vyrą, kovoju“ . 

Žmona pažadinusi jį, nes jis šaukęs iš baimės.  Ji purčiusi jį, ką iš pradžių jis buvo įtraukęs ir į kovą.  

 

 Klausiu pono M.: „Jei sapnas būtų filmas, kokį pavadinimą jam suteiktumėt? „Jis atsako: „Įsibrovėlis“ arba „Netikėtai užpultas“. 

 

Įprastai pirmosios sapnuotojo (-jos) asociacijos kyla santykių lygmenyje.

 Pono M. idėjos: 

  • netikėtas užpuolimas: „Šiuo metu darbe yra daug pykčio. Nauja vadovybė (p. M. dirba techninių paslaugų įmonėje vadovaujančiose pareigose) keičia visus senus vadovaujančius darbuotojus savo šeimos nariais. Nuo viršaus iki apačios. Aš esu vyriausias ir turbūt netrukus bus mano eilė “.  
  • butas: „egzistencinis pagrindas“. 
  • tamsi figūra: „Neaišku, ar jis taip pat nuo kažko bėga, ar jis puola“. „Darbdavys ir svarbus klientas, kuris taip pat visada kelia pyktį „.  

 

Ponas M. pagalvoja apie gresiantį atleidimą ir sako: „ Kažkada viskas, ko išmokta, tampa nieko vertu“. Tada jis papasakoja apie savo senelius ir tėvus per karą: tėvai yra kilę iš Königsbergo / Kaliningrado ir būdami jauni turėjo bėgti. Vokietijoje tėvas prasimušęs su darbais, motina krausčiusi lentynas. Čia pasirodo regresyvi dinamika su transgeneracine baimės ir agresijos dalimi.                                                             

 Ponas M. pagalvoja apie savo profesinį išsilavinimą; jis daug mokęsis ir išbandęs įvairius „laukinius“ darbus, kuriuose reikia daug drąsos, tarp jų piloto ir skrydžių instruktoriaus darbas ginkluotose pajėgose.  Kai ponas M. pasako: „Palyginus su tėvais, man labai gerai sekasi!“, aš tai įvertinu kaip resursą ir kviečiu pacientą pratęsti sapną toliau kaip dienos sapną. Jis tęsia: „Aš policininko judesiu sugriebiu įsibrovėlį  ir išmetu jį vėl lauk sakydamas: ‚Daugiau niekada  čia nesirodyk!‘. Tada  einu prie savo žmonos ir apžiūriu ją. Ji tik susigūžė iš baimės, nėra stipriai sužeista“.  

Pono M. idėjos sapno Aš lygmenyje:                                                                                                               – žmona: „Darbe aš dažnai turiu sumažinti savo pretenzijas; dažnai pykstu ant naujos vadovybės, bet kartais ir ant kelių bendradarbių, dažnai jaučiuosi apstulbintas ir užpultas kitų agresijos. Taip pat man yra smalsu“.                                                                                                                                                             –užpuolikas:  „kartais mane apima toks pyktis, kad galėčiau viską suknežinti“. – „ Aš nereaguoju į savo silpnąsias vietas, nereaguoju į savo įvairias ligas“.- „Aš dabar vėl būsiu netikėtai užpultas persivalgymų“.                                                                                                                                                   – sapnuotojo Aš:“ Iš tikrųjų aš tik noriu ramybės ir pasimėgauti svetainėje. Aš saugau savo silpnąją ir smalsiąją  dalį ir kovoju, kad turėčiau ramybę“.                                                                                                  -butas: „Aš galiu pasitikėti, jaučiuosi su savim gerai“.                                                                                       -tamsa: „ Aš nežinau, kas manęs laukia, tai mane gąsdina“.                                                                                     -namų durys:  „ Aš galiu atidaryti ir galiu uždaryti“.  

 Terapiniame pokalbyje randame šiuos resursus:                                                                                        – jėga ir gebėjimas atsiriboti                                                                                                                                  – kovoti už savo egzistencinio pagrindo  ir  sveikatos apsaugą                                                                                – panaudoti pykčio galią, norint susiorientuoti; atpažinti, kas yra naudinga arba kenksminga, ir pozicionuoti save.  

Kaip galimą kitą žingsnį gyvenime ponas M. mato kovą dėl geros išeitinės išmokos atleidimo atveju arba, jei jo neatleidžia, pasinaudojant pykčio galia, geriau atsiriboti nuo neįvykdomų svarbaus kliento reikalavimų ir aiškiau pozicionuotis įmonėje.                                                                          

Ponas M. atrodo sužavėtas  sapno aiškinimo darbu: „ Aš jau laukiu tolesnių sapnų, tai geriau nei kinas! “  

 Kai vėliau permąsčiau šį sapną, į galvą atėjo dar ir perkėlimo-kontraperkėlimo lygmuo, kuris be pokalbio su ponu M. gali būti tik prielaida. Galėtų būti, kad tamsa laiptinėje (ten, kur  leidžiamasi žemyn ir kylama aukštyn) simbolizuoja pasąmonę, o vienas žmonos aspektas reiškia mane, nes mane gi domina pasąmonė ir aš padedu atverti į ją duris. Galima numanyti, kad durų atidarymas kelia ponui M. baimę būti užpultu stipraus nepažįstamojo (agresijos / baimės), taip pat sukelia agresiją mano, kaip durų atidarytojos, atžvilgiu. Ši hipotezė patvirtina agresijos ir baimių supratimo ir integracijos prasmę. Mūsų terapinio santykio aspektu, planuoju tolimesnėje psichoterapijoje atidžiai sekti, ar ponas M. kontakte su manimi nepasirodys kaip netikėtai užpultas arba aš pasijausiu kaip jo užpulta.

 Ir pabaigai norėčiau dar kartą suteikti žodį Alfredui Adleriui:

 „Viskas gali būti ir kitaip!“ 

Dėkoju už dėmesį! 

 

Literatūra:

Adam, KlausUwe: Therapeutisches Arbeiten mit Träumen; Springer 2000

Benedetti, Gaetano: Botschaft der Träume; Vandenhoeck&Ruprecht 1998

Eife, Gisela: Analytische Individualpsychologie in der therapeutischen Praxis; Kohlhammer 2016

Eife, Gisela: Die Entwicklung der Individualpsychologie Alfred Adlers, Vandenhoeck&Ruprecht EBook 2019

Ermann, Michael: Träume und Träumen; Kohlhammer 2014

Freud, Sigmund: Die Traumdeutung; S. Fischer 1999Gödde, Günter: Mit dem Unbewussten arbeiten; Vandenhoeck&Ruprecht 2018

Kast, Verena: Träume; Patmos 2006

Mertens, Wolfgang: Traum und Traumdeutung; C.H.Beck 2008

Reddemann, Luise: Imagination als heilsame Kraft; KlettCotta 2006

Schmidt, Rainer: Träume und Tagträume; Vandenhoeck&Ruprecht 2005

SteinerFahrni, Maria: Das implizite Beziehungswissen in Träumen von Erwachsenen, in: Geißler/Heisterkamp: Psychoanalyse der Lebensbewegungen; Springer 2007

SteinerFahrni, Maria: Traumseminar in der Arbeitsgruppe für psychodynamische Körperpsychotherapie 2019

Stern, Daniel: Der Gegenwartsmoment; Brandes & Apsel 2005von Wachter/Hendrischke: Das Ressourcenbuch; KlettCotta 2018

Wiegand/von Spreti/Förstl (Hrsg.): Schlaf und Traum Neurobiologie, Psychologie, Therapie; Schattauer 2006

Zwiebel, Ralf: Was macht einen guten Psychoanalytiker aus?; KlettCott

Atsisiųsti originalą vokiečių kalba (.pdf formatu)