Konsultavimas, terapija-analizė – ribų beieškant


Dr. Rasa Bieliauskaitė ir Gabija Jurgelytė

Konferencijos pranešimas “Konsultavimas, terapija/ analizė – ribų beieškant”

 Rasa Bieliauskaitė:

 Mane šios temos imtis paskatino tai, kad pastebėjau vertikalų, vertybiškai vertinantį konsultavimo-terapijos-analizės suvokimą. Kitaip tariant kartais, o gal ir dažnai girdisi nuostatos, kad konsultavimas yra kažkas paprastesnio, o gal ir prastesnio, negu kad psichoterapija ar tuo labiau analizė. Toks vertikalus lyginimas stiprina menkavertiškumo ar pranašumo siekimo jausmus, apsunkina bendruomeniškumo jausmo skleidimąsi tarp panašios srities profesionalų. Mūsų mintis patvirtina ir kolegų iš kitų individualiosios psichologijos institutų liudijimai, kad kyla įvairūs konfliktai ar atsiranda įvairios problemos, susijusios su konsultantų /psichoterapeutų programų konkuravimu. Adlerio teorijoje suformuluota, o Dreikurso teorijoje dar stipriau įžodintas menkavertiškumo jausmo vaidmuo čia gana netikėtai turi savo vaidmenį. R. Dreikursas teigia, kad toks pat geležinės logikos dėsnis kaip kad žemės traukos dėsnis yra ir menkavertiškumo/pranašumo tarpusavio sąveikos dėsnis: jeigu būsi nuvertinta, automatiškai kūrybinė galia sieks pranašumo. Tai gali reikštis tiek asmens viduje, tiek tarp grupių. Mūsų aptariamu atveju tarp skirtingų psichinės sveikatos pagalbos būtų: konsultavimo-terapijos-analizės. Konkurencija vietoje bendradarbiavimo negali būti naudinga.

Kaip galėtume parodyti, kad konkurencija nepagrįsta? Metodai remiasi ta pačia adlerietiška teorija, bet yra skirtingi panašiai kaip kad skirtingi tų pačių tėvų vaikai. Kiekvienas turi savo istoriją, savo tikslą ir savo metodus bei profesionalo-kliento laikyseną. Taigi, manome, kad mūsų pranešimas išryškindamas panašumus ir skirtumus šių pagalbos būdų padės jas geriau suvokti kaip savarankiškas bei lygiavertiškas. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad ši problema yra svarbi ir platesniame nei tik Individualiosios psichologijos kontekste.

  Gabija Jurgelytė:

Šio pranešimo tema visų pirma kyla iš asmeninio intereso, t.y. noro suvokti savo pačios tapatybę – kas aš esu ir kas nesu būdama individualiosios psichologijos konsultante. Gana ilgą laiką būdama psichodinaminės psichoterapijos kliente, pažįstu ir šį procesą tiktai iš kitos kėdės. Šių dviejų pozicijų įgalintos (o tuo pačiu ir apribotos) yra mano šiandieninės refleksijos. Savo pranešimo dalyje susilaikysiu nuo kalbos apie analizę, nes šioje srityje neturiu asmeninės patirties, nors patogią kušetę jau esu nusižiūrėjusi.

Aš pastebiu, jog  yra dalykai įvykstantys terapijoje, kurie niekada neįvyks konsultavime.  Yra priemonės, kurias naudoja psichoterapeutai, kurių nepanaudosi konsultavime. Konsultavimas nevirsta terapija nei „netyčia“, pvz. vien dėl ilgiau trunkančio darbo, ko atrodo kartais bijosi konsultantai, nei „tyčia“, nes galbūt aš kažkaip „savyje tai natūraliai turiu“. Mano įsitikinimu tai yra skirtingos profesijos. Tai tarsi priėjimas prie tos pačios pelkės su skirtingais įrankiais – vieni stato tiltus, kiti melioruoja.

Atliepdama tai, ką pasakė Rasa turiu prisipažinti, kad nejaučiu jokio menkavertiškumo užsiimdama konsultavimu. Iš tiesų manau, kad yra labai nedaug žmonių, kurie turi pakankamai ego energijos, pinigų, laiko bei noro praeiti ilgalaikę giluminę terapiją ar analizę. Ir yra labai daug žmonių, kuriems reikia psichologinės pagalbos. Tad jeigu tikrai yra ši konkurencinė kova ir kažkoks konsultavimo nuvertinimas, tai ją labiausiai pralaimi ta visuomenės dalis, kuri negali tikėtis sau tinkamo psichologinės pagalbos. Tokios, kokią norėtų/galėtų/pajėgtų paimti.

Tiek Individualiosios psichologijos asmenybės teorija, tiek paplitusi praktika leidžia apimti visą spektrą psichologinės pagalbos būdų.

 

  • A. Adlerio žmogaus samprata yra ir giluminė (t.y. psichodinaminė) ir didelę reikšmę teikianti elgesiui, kurio pokytis yra bet kokios psichologinės pagalbos tikslas, bei tokiems kognityviniams procesams kaip privati logika, susiformavusios nuostatos, lūkesčiai ir panašiai.

 

Palyginant su kitomis mokyklomis, tai bihevioristinė teigianti, kad mes neturime jokių žinių apie tai, kas vyksta žmogaus viduje (juoda dėžutė), todėl svarbu tik elgesys. Taigi pagalba šios teorijos rėmuose iš karto apriboja ilgalaikių giluminių procesų taikymą.

Individualioji psichologija pasižymi ir pločiu ir gyliu. Ir nors šio pranešimo tikslas yra išryškinti skirtumus tarp konsultavimo ir terapijos/analizės, mes vis tiek jau turime galvoje tam tikras sąvoka, tam tikras pradines pozicijas.

   Rasa Bieliauskaitė:

Individualiosios psichologijos atstovas Ričardas Koppas pateikė tokią takoskyrą tarp konsultavimo ir analizės: konsultavimas tai yra metodas, kurio pagalba žmogus gali geriau pažinti bei suvokti savo turimą gyvenimo stilių, jo susiformavimo aplinkybes ir tada įgalintas padrąsinančio bendravimo su konsultantu gali prisiimti daugiau atsakomybės už savo gyvenimo kūrimą. Terapijos ir analizės procese nauja emocinė patirtis sudaro sąlygas naujo gyvenimo stiliaus kūrimui.

 

Analizė –S.Freud kalba apie analizę kaip apie procesą tarp dviejų – paciento ir analitiko – froidiškoji pora (freudian pair) (Ch.Bollas, 2001), kurią sudaro paciento laisvos asociacijos ir analitiko vienodai padalintas dėmesys (evenly suspended attention), iš esmės meditatyvi būsena. Šio proceso eigoje „ analitikas pagauna paciento pasąmonės dreifavimą su savo paties pasąmone  (catching the drift of the patient’s unconscious with his own unconscious”)

 

Jeigu terapija yra gydymo metodas, tai analizė yra savęs ugdymo, formavimo, judėjimo tolyn gyvenimo keliu metodas.

 

Individualioji psichologija – taikymo istorija

Individualiosios psichologijos erdvėje yra vietos visoms šioms pagalbos formoms: konsultavimui (sakyčiau labiausiai paplitęs, yra ir tose šalyse, kur yra analizė ir terapija, bet taip pat ir plačiau – UK, Airija, Izraelis, Šveicarija, t.t.), psichoterapijai klasikinei giluminei (JAV, Šveicarijai), psichoterapijai ir analizei (Vokietija, Italija, Austrija, Prancūzija, Ispanija, Lietuva,). Pasauliniuose kongresuose vyksta diskusijos, kartais išvirstančios į barnius, kas gi yra Adlerietiška terapija, analizė, kur riba tarp froidiškos ir adlerietiškos analizės ir panašiai. Manau, kad svarbu yra pažiūrėti kaip istoriškai formavosi adlerietiškos praktikos. Adlerio teorijos konstravimui svarbu buvo jo darbas su pacientais. Didelė praktikos dalis buvo nuo 1922 metų veikusiose atvirose psichinės higienos klinikose – tai reiškia, kad vaikai, tėvai ir  mokytojai buvo konsultuojami atvirai, stebint kitiems potencialiems pacientams ir/ar profesionalams. Tai buvo susiję su tuo, kad Adleris norėjo pasiekti kuo daugiau šeimų ir mokyklų, kuriems gali būti naudinga jo praktiška ir paprasta teorija. Viešumas turėjo ir kitą aspektą: vaikas dalyvaujantis kaip klientas matė, kad jo problema svarbi ne tik jam ir tėvams ar mokytojai, bet ir bendruomenei, kitiems žmonėms. Tai įgalindavo jį. Galime galvoti, kad būtent iš šitų praktikų susiformavo konsultavimo metodas. Deja, po 1933 metų į valdžią atėjus nacistiniam režimui, Individualiosios psichologijos praktikos nunyko, gyvavo labiau tai, kas buvo JAV. Ir tik po karo atsigavo įvairiose Europos šalyse. Ir dabar adlerietiškam konsultavime svarbią vietą užima tėvų ir mokytojų konsultavimas bei mokymas. Ir Lietuvoje mes turime nemažai adlerietiškų praktikų šioje srityje – tėvų grupės, adaptuota STEP tėvų mokymo programa. Konsultavimas įvairiose šalyse apima įvairias sritis. Lygiagrečiai šitiems mokymams buvo ir svarbi individuali terapija/analizė. Klasikinė adlerietiška giluminė terapija yra Amerikoje besirutuliuojantis metodas, kuris remiasi išimtinai Adlerio teorijos samprata. Tuo tarpu Europoje po 50ųjų metų pradėjo atsigauti ir formuotis kita klasikinės Adlerio teorijos šaka – Individualiosios psichologijos analizė, įkorporuojanti į save ir froidiškosios psichoanalizės naujas mokyklas. Išties, yra autorių keliančių klausimą, kaip teisingiau būtų vadinti neo-psichoanalizę, ar tik tai nėra neo-adlerizmas; mat išties psichoanalizės raidoje jos teorija smarkiai priartėjo prie Adlerio  teorijos. Priimti teiginiai, dėl kurių Adleris savo laiku buvo pašalintas iš Freudo psichoanalizės draugijos. Iš kitos pusės naujosios psichoanalizės teorijos, jų sąvokos, vaizdiniai, metaforos gali būti naudingai pritaikomi ir Individualiosios psichologijos analizėje. G.Eife pateikia gražų įvaizdį apie europietiškosios IP analizės būdą panaudoti psichoanalizę (H.G.Duer): kai darome nuotrauką, fokusuoti galime objektą (medį) arba foną, arba abu, arba nei vieno. Fokusuodami IP analizėje mes fokuse laikome visas šių dienų psichologines žinias apie intra ir interpsichinę realybę, bet tuo pačiu metu nepametame iš savo regėjimo lauko gyvenimo stiliaus visumos kaip fono.

Tarptautinėje IP bendruomenėje vyksta diskusijos ir apie tai, kaip ugdyti adleriečius ir apie tai, koks santykis tarp šių pagalbos formų.

Lietuvoje mes turime ir psichoterapiją ir konsultavimą. Individualios psichologijos institutas rengia tiek vienus, tiek kitus specialistus. Eglė savo pranešime atskleidė, kad Lietuvoje Individualioji psichologija yra kontekstualiai įvairi. Jei senoji, senelių karta pradėjo nuo konsultavimo ir jau vėliau dalis iš mūsų praėjo analizės mokymus, tai dabar yra atskiros mokymo programos.

 Gabija Jurgelytė:

Išgirdus žodį „riba“, pirma mintis kyla, kad kalbėsime apie tai, kas skiria. Tačiau ribą sudaro tie taškai, kuriuose erdvės susiliečia. Todėl greičiausiai bendrumai yra lygiai tokie pat teisėti ribos apibrėžtiniai.

 

Kas yra bendro I ?  Viskas, kas adlerietiška.

Keturios kolonos:

 

  • Holizmas–prielaida, jog visi psichikos elementai yra tarpusavyje susiję, sudaro vieną visumą, asmenybė – tai organizuota visuma pasižyminti prieštaravimais, kurios negalime skaidyti į atskiras savarankiškas dalis siekiančias skirtingų tikslų.
  • Tačiau tikslai yra labai svarbu svarbiau už priežastis – teleologija arba tikslo trauka – reiškia, jog visą šią „organizuotą visumą“ – asmenybę į priekį traukia įsivaizdavimas, kur yra ta vieta, koks aš turiu būti, kad jausčiausi gerai, turintis savo vietą šiame pasaulyje, pakankamai geras.
  • Įsivaizdavimas t.y. subjektyvus determinizmas („kūrybinės savasties sąvoka“), kas  reiškia, jog mes patys sukuriame tą realybę, kurioje gyvename. Šalia objektyvių gyvenimo aplinkybių, visada yra tas kuris tą gyvenimą įprasminą, kuris patiria „minusą“ ir sukuria savo „pliusą“.
  • Šį judėjimą iš „minuso“ į „pliusą“ Adlerio teoriją mato per vertybinę prizmę, kurios indikatorius yra – bendrystės jausmas – įgimtas kiekvieno žmogaus noras, potencialas „imti ir duoti“, būti žmonių bendruomenės dalimi, prisidėti.

 Gabija Jurgelytė:

Kas yra bendro II?Daug kas, iš to, kas  priskiriama psichodinaminei krypčiai.

Blagys ir Hilsenroth (2000) atliko empirinių tyrimų analizę ir išskyrė  septynis veiksnius apimančius procesus, technikas, veiklas ir intervencijos priemonės patikimai atskiriančiuspsichodinaminę-tarpasmeninę  nuo kognityvinės-elgesio terapijos.  

Dabar aš juos paskaitysiu ir noriu paprašyti tų, kurie konsultuoja pagalvoti, ar netaiko šių dalykų savo konsultaciniame darbe.

 

  • Dėmesys afektų ir emocijų raiškai. Psichodinaminė psichoterapija skatina visų emocijų bei jausminių būsenų išraišką.
  • Paciento/ kliento pastangų vengti tam tikrų temų, jausmų ar minčių tyrimas. Žinodami tai ar ne, žmonės daro daugybę dalykų, kad išvengtų sunkių patirčių. Šis vengimas (teoriškai vadinamas gynyba ar pasipriešinimu) terapiniame procese gali įgyti daugybę formų – atsisakymu kalbėti apie sunkius dalykus, tylėjimu, dėmesio kreipimu į išorines aplinkybes, o ne į savo vaidmenį tam tikrose situacijose.
  • Paciento/ kliento minčių, jausmų, patirčių ir santykių modelių (pattern) nustatymas. Psichodinaminės krypties psichoterapeutai daug dėmesio skiria kliento pasikartojančioms, panašioms patirtims.
  • Dėmesys praeities patyrimams. Tradicinė psichodinaminė teorija teigia, kad paciento vaikystės patirtys, praeityje neišspręsti konfliktai, ir senesni santykiai, ypač ankstyvasis prisirišimas daro įtaką tam, kaip jis patiria dabartį. Psichodinaminės krypties psichoterapeutai stengiasi pažinti pacientų ankstyvąsias patirtis, santykius tarp praeities ir dabarties, ir tuos būdus, kuriais praeitis vis dar “gyvena” dabartyje.
  • Dėmesys tarpasmeniniams santykiams. Psichodinaminė terapija akcentuoja paciento santykius ir tarpasmeninę patirtį (prisirišimo ir objektų ryšių teorijos) (Shedler,  2010). Todėl psichodinaminės krypties specialistas daugiau dėmesio skirs besikartojančiam paciento elgesiui tarpasmeniniuose santykiuose, tuo kokį poveikį jam galėjo daryti ir daro kiti žmonės bei apskritai į bendrąjai paciento sąveiką su kitais žmonėmis.
  • Dėmesys terapeuto-paciento/ kliento santykiui. Tai kas vyksta terapijos metu, tarp psichoterapeuto ir paciento yra labai svarbus tarpasmeninis santykis, kurio patyrimas ir suvokimas gali efektyviai paskatinti paciento asmeninį augimą.
  • Paciento/kliento svajonių, fantazijų, sapnų pažinimas. Psichodinaminės terapijos sesijos paprastai neturi konkrečios iš anksto nustatytos struktūros, todėl klientai yra skatinami jose kalbėti laisvai ir patys prisidėti prie turinio sukūrimo. Tokiu būdu jie atneša kur kas daugiau savęs, savo vidinio pasaulio, kuris atsiskleidžia per troškimus, sapnus, fantazijas.

 Gabija Jurgelytė:

Aš turiu prisipažinti, kad darau viską iš to, kas čia išvardinta ir vis tiek manau, kad užsiimu konsultavimu. Tad jeigu ingredientai yra panašūs, greičiausiai skiriasi santykis, kuriuo juos dedame. Tai, kas man labiausia išryškėja yra šie aspektai.

 

  • Struktūravimas – neapibrėžtumas

 

Konsultavimas yra labiau struktūruotas procesas negu psichoterapija. Tiek visostrukmės atžvilgiu, tiek kiekvienoje sesijoje. Kaip mes tai darome:

 

  • Kontraktas su klientu
  • Metodu naudojimas
  • Šnekėjimas/ linksėjimas
  • Lygiavertiškumas – regreso skatinimas

 

Lygiavertiškumas ne ta prasme, jog jis kada nors prarandamas, o ta prasme, jog konsultavimas yra dviejų suaugusių žmonių santykis. Konsultavimas ne tik, kad neskatina kliento regreso, bet išlaiko jį suaugusiojo pozicijoje. Išgyvenančiu sunkumus ir grįžtančiu į vaikystę, perdirbančiu atsiminimus, bet neregresuojančiu – išlaikančiu atstumą savo ankstyvųjų patirčių atžvilgiu.

 

  • Perkėlimo (kontraperkėlimo) suvokimas – perkėlimo išgyvenimas

 

Perkėlimas ir kontraperkelimas vyksta visuomet. Tačiau, klausimas, kiek suteiksime jam reikšmės psichologinės pagalbos procese. Kiek jį analizuosime. Saugaus regreso įgalintas  perkėlimas sudaro galimybes naujų ankstyvųjų ryšių kūrimą. Tai mano nuomone yra skiriamasis psichodinaminės terapijos bruožas. Jos galia. Konsultavime klientai neregresuoja, perkėlimas tiek neišryškėja ir ankstyvieji ryšiai nėra perkuriami. Bet netgi nedirbant su šiuo turiniu, konsultantas turi pažinti savo kontraperkelimus, bent jau tam, kad žinotų su kuo nedirbti.  

 

  • Neįsisąmonintos nuostatos – pasąmoninės patirtys

 

Ne tik kalbant apie perkėlimą-kontraperkėlimą, bet iš esmės skiriasi darbas su neįsisąmonintu turiniu. Konsultavime dirbame su mažiau „apgintais“ pasąmonės reiškiniais, t.y. nuostatomis/ įsitikinimais, jausmais, į kuriuos klientas galėjo neatkreipti dėmesio/ neįvardinti/ nesuteikti tam reikšmės. Konsultantas stengiasi parodyti „žiūrėk – tai yra tavo jausmai, tai yra tavo reakcija, tai esi tu“. Ir klientas nustemba, bet atpažįsta, nes tai yra jis ar ji. Psichoterapijoje įvyksta ir kai kas kita, daug daugiau  – atkuriami išstumti jausmai, ryšys su ta asmenybės dalimi, kuri yra svetima, atskelta, „šešėlyje“. Ta kurios neatpažįsti ir jokio „aha“ neišspausi.

 

  • Gynybos mechanizmų įvardinimas – pasipriešinimo provokacija bei analizė

 

Kiekvienas gyvenimo stilius su visais savo elementais yra kūrinys. Kūrybinės savasties manifestas. Apsauginiai mechanizmai taip pat. Jie padeda išgyventi. Konsultavime, aš laikyčiausi pozicijos – priimti/ gerbti kliento pasipriešinimą. Padėti jį pažinti. Leisti klientui gerai jaustis su savo gynyba. Bet ne kvestionuoti. Ne provokuoti ir ne analizuoti.  Todėl, kad iš esmės konsultavime nėra tikslo atskleisti to, kas slypi už jų, t.y. gilesnių išstumtų pasąmonės turinių.

 

  • Orientacija į užduotį – orientacija į santykį

 

Reiškia, jog konkretaus, išorinio sunkumo įvardinimas yra konsultacinio darbo objektas. Net jeigu problema keičiasi, o taip būna dažnai, mes vis tiek norime kažkokią problemą turėti. Turėti kažką, kas leistų vertinti konsultavimo eigą. Tuo tarpu terapijoje – tai bus antraeilis dalykas. Problema gali būti įvardinta proceso pradžioje, vėliau išnykti, kol galiausiai suvoki, jog atėjai spręsti to, ko net negalėjai įvardinti.  

 Rasa Bieliauskaitė:

Konsultavimas ir terapija/analizė – kiekvienas iš metodų turi savo klientą. Jeigu klientui netinka metodas, jis pasirinks kitą. Jeigu konsultantas bus profesionalus ir tiksliai laikysis pagrindinių rėmo sąlygų, labiau sutrikęs klientas pas jį neužsilaikys. O galimas ir kitas variantas – atėjęs pas konsultantą klientas bus įgalintas ieškoti kitos pagalbos. Kaip pavyzdį noriu pateikti Bogyi Gertrude, kolegės iš Austrijos ir dirbančios su traumas patyrusiais pabėgėlių vaikais Austrijos IP centre Vienoje. Jie teigia, kad konsultavimas kaip krizės intervencija yra kai kuriems vaikams nepakankamas, kad būtina atsižvelgti į kai kurių vaikų pasąmoninį gynybų pobūdį ir jiems skirti psichoterapinę pagalbą. Šitas pavyzdys iliustruoja ir dar vieną mano tezę.

Galvodami apie klientų – paslaugos tiekėjų skaičių mes galėtume įsivaizduoti tokius du trikampius

Dauguma žmonių turi nelabai sunkių problemų, kurios gali būti sprendžiamos konsultavime – tai metodas ekonomiškesnis – reikia mažiau valandų, vienas konsultantas metų bėgyje gali dirbti su didesniu skaičiumi klientų. Konsultavimas irgi gali tęstis metus ar porą, bet ne tiek, kiek terapija/analizė. Sunkesni atvejai reikalauja sudėtingesnės pagalbos, kuri užtrunka ilgiau,

Psichoterapeutas ar analitikas gali dirbti su mažesniu skaičiumi klientų. Įvairiais būdais mes galime matyti, kad konsultavimas ir psichoterapija/analizė papildo viena kitą, ir tikrai neturi konkuruoti.

 

Pranešimas perskaitytas

LIPD XX  konferencijos metu,

2017 m. balandžio 1 d.